Atleisk, kad įkalinau Tave savo beviltiškoj meilės istorijoj. Patikėk, taip nepasiseka tik tai vienetams. Atleidau Tau tai, ko atleist negalėjau. Ir smerkė mane visi aplinkui. Ir merkė mane įtūžęs lietus. O ir tu per ilgai užsibuvai ties vienu savo nuotykiu, tiesa? Bet atsisedu savo asjendoj ant laiptų, užsirūkau. Ir suprantu, kad žiauriai pavargau Tave mylėt, galvot apie mus ir Tavo kurioziškus sprendimus. Nuleidžiu rankas ir paleidžiu šitą kvailą gumą… Gal Dievas duos ir daugiau nebesugrįšiu.
Norėčiau, tikėt, kad žmonės keičiasi. Bet Tu - tik gražus pasakų sekėjas. O aš - nebetikiu jomis kažkodėl …. Nors visi susirinkę aplink Joninių laužą man kartojo, kokia naivi esu. Greit išblėso pradinis žavesys, baigės pinigai, prsidėjo koncertas ir likom vėl tokie išsisėmę ir pavargę. Per ilgai užsisėdėjom vienoj vietoj, kurios sienos mane slegė ir erzino, labiau nei Tavo neapsisprendimai. Kurias labai mylėjau kažkada, o dabar nekenčiu. Per mažai “gyvenom”. Taip ir neišdrįsau tau pasakyt, kad ištiesų man nepatinka su Tavim kalbėtis telefonu. Bet man nepatinka.
- Žiūrėk, kokia meilė…
- Kokia čia meilė, tokia meilė tik pradžioj būna, o ką daryt po to?
- Ieškot naujos meilės….
Ir galbūt aš vėl persidažysiu plaukus. Ir išmoksiu, iš Tavęs, pamilti bet ką, ką gyvenimas pametėja kely. Žavu, tiesa? Sakau: “į viską žiūrėsiu paparasčiau” - bet ir tai pasakau kažkaip sudėtingai.
Rodyk draugams