Kaip per ilgą laiką sienos prisipildo skausmo, o žmonės abejingumo. Ir aš visa abejinga grįžtu į vietą pilną tavo neapsisprendimų ir mano skausmo. Ar jauti kaip kartais iš paskutiniųjų bandom išlaikyti praeitį už tų sudilusių gijų, ir žinom nutruks jos ir mes krisim kažkur kartu su ta praeitim. Ar jauti kaip lipdom nutrupėjusias namo sienas, lipdom iš paskutiniųjų ir niekas, niekas nesilaiko…. Bet įjungiam naivumą ir klausiam savęs iš naujo ” o gal šįkart?”.
Norėčiau iš mūsų meilės sukurti idilišką melodramą ir pasakyti, kad visi, kurie mus skyrė pralaimėjo. Bėda tik ta, kad niekas niekada mūsų neskyrė. Skyrėmės tik mes patys, daug kartų ir skaudžiai. Sugrįžau pas tave ir pažvelgiau į tave kitomis akimis. Ir, deja, jau kitaip į tave niekada nežiūrėsiu. Brangiausia iš visų daugiau tau nebūsiu ir tu, mielasis, mano svajonių princu jau netapsi. Tad įsipilu degtinės ir dainuoju sau tyliai “…o man reikėjo tankisto”.
Galbūt turėčiau mažiau atleisti ir daugiau atsiprašyti pati. Ir šiandien aš už viską labiau noriu atsiprašyti lietaus, kuris prieš penkerius metus vieną vasarą pradėjo lyti, kai skėčio pasiėmus nebuvau. Kuris mane sutiko kaip mažą mergaitę, mylinčią naiviai bei garsiai, ir matė kaip užaugau, kaip įsimylėjau skausmą. Kuris griebėsi manęs iš nevilties. Ir kuriam tapau didžiausia viltimi. Žinau nekęsi manęs ir galbūt naktimis tave guos mintis, kad gavau tai ko nusipelniau. Tai tiesa. Galbūt po dar penkių metų mes vėl susitiksim pasivaiščioti geležinkelio stoty ir galbūt tada mane iš naujo sužavės visos penkios tavo šypsenos, bet šiandien myliu tik vieną šypseną, kuri nei pasitikėjimo nei saugumo man nebekelia.
Ir, kai aš vėl viskuo nusvilsiu, leisiu tau garsiai iš manęs pasijuokti, aš net gi paprašysiu.
