Sakei, kad lija visada, kai galvoji apie mane. Baisu, kad šią liepą tiek lija, o Tavo mintys apie mane vien juodos. Žinau, kad viską sugadinau ir kad atsiprašyti jau neužtenka, bet jėgų daugiau kažką daryt nėra. Jas išeikvojau bandydama iš naujo sulipdyti tai, ko sulipdyti jau nebuvo įmanoma. Tad liekam stovėti ir tylėti vienas prieš kitą. Tu tyli iš pykčio, aš - iš kaltės. Tu - vis dar mano lietus. Aš - vis dar Tavo saldi degtinė. Gražiai nusišypsai paskutinį kartą. Gražiai apsiverkiu Tau nuėjus. O gal dar neišeikime, dar pastovėkime. Juk neužmigsime, vis tiek neužmigsime…
Net gražiausios meilės istorijos perilgai užsitęsios tampa niekam nebeįdomios. Tad nusprendžiau niekada nebesugrįžti. Ir kai dabar manęs paklausia: “Na, o ką šįkart beviltiškai myli?”, viliokiškai atsakau: “Aš netikiu į meilę”. Laiptinėj pabučiuoju nepažįstamąjį, jis sako, kad niekada manęs nepamirš, o aš neprisimenu kuo jis vardu. Palieku įdrėskimus ant svetimo vyro nugaros, gal taip gydau savuosius. Sutinku dar kartą susitikti. Niekas nekaltins jei išsiskirsime, niekas nekaltins jei liksim drauge.
O vis tiek pati laimingiausia jaučiuosi šalia savo saulės. Nors ir nepasiseka išspausti šypsenos nepalenkiamo konsultanto. Nors vakarais jai sunku ištrūkti, o manęs neišleidžia parūkyti su žaviais kaimynais po balkonu. Išdalinam vasaras karštoms naktims ir šaltiems rytams jo balkone. Šampano taurėms prekybos centro pagriovy. Kelionėms su nepažįstamu į nežinomybę ir liekam tuščios su rudeniu rankose. Ir liekam dviese nuo pradžių iki galo. Šitokį vakarą negi paliksime? Kam gi paliksime?
Rodyk draugams