Veriu į savo kūną deimantinius laumžirgėlius. Kad ir kiek kartų dažyčiau plaukus juodai, vis išlenda baltos sruogos. Pagaliau užkalbinu berniuką autobuse, kuris man vis savo bilietėlį atiduodavo. Pasirodo, jis jau seniai žino mano vardą. Šeštadienio naktį sėduosi į prabangią mašiną ir bandau pamilti jo aukštas pareigas, tobulą šeimą, nežalingą gyvenimo būdą ir kavą, kurią jis man nupirko. Pirmadienio popietę viską palikus pabėgu iš jo mašinos ir daugiau niekada neparašau. Per ilgai užsižaidžiau žaidimą “Tu mane žiauriai skaudini, todėl aš beprotiškai Tave myliu”. Nugalėtojų čia niekada nebūna.
Galbūt tai laikas, kai reikia pasižadėti būti protingesnei, o klykiančią širdį uždaryti senoje papuošalų dėžutėje su nenešiojamais auskarais. Eiti į priekį, nors praeitis jaukiai šypsosi ir it magnetas traukia sugrįžti. Mylėti tą, kurį mylėti galima, ir pamiršti tą, kurio mylėt negalima. Gyventi šiandien taip, kaip reikia, kad rytoj galėčiau gyventi taip kaip noriu. Bet savaitgalio naktį lieku savo sužaliavosioj asjendoj, galbūt čia liksiu amžinai. Ir lieku čia viena, nors kas vakarą čia pravažiuoja skirtingos mašinos, tikrindamos, ką veikiu ir ar nemeluoju. Na, o man būria, kad turėjau būti Radžio žmona. Ir vaikščiočiau dabar su ilgais sijonais ir auksiniais žiedais ant rankų. Patrakusiai nusijuokiu: “ne, ačiū, aš čia palauksiu savo Jose Luis’o”.
O susitinkom prie tos pačios saulės. Prie tos pačios, kuri matė kaip kadais Tave įsimylėjau ir kaip Tave mylėti nustojau. Ir kalbėjomės kol išaušo apie visus, kuriuos kadaise pažinojau ir kurie dabar taip nieko nereiškia. Apie visus… Bet ne apie mus, o Tavęs, pasirodo, ir nepažinojau. Man dreba rankos laikant cigaretę, na o Tu visada ramus. Ir laistom Tavo jaunystę ir mano populiarumą - laikiną. Visas, Tavo buvusias, ir visus, mano būsimus. Mano dainas apie meksikietišką meilę. Tavąsias apie lietuvišką išsiskyrimą. Laikus, kai dar nebuvome susitikę. Ir gražesnę pabaigą. O tada atėjo vasara…
Rodyk draugams