Atsibundu ketvirtą ryto, glėbyje lietaus. Bandau pajaust, bet vis dar šalta. Ir dievaži, kažkokia nusidėjus jaučiuosi, sau ir visam pasauliui. O gal, iš tiesų, tą naktį nei vienas taip ir neužmigom. Gal per ilgam buvom išsiskyrę. Gal per daug priratom būti vienas be kito. “Nesakyk man, kad mylėjai, mylėjai tik idėją, kad mūsų meilė negalima.” Ir pyksta liepų berniukas, kad neatrašau jam vakarais, o aš įmirkus į telefoną seku Tavo gyvenimą ir nebe atpažįstu nei Tavęs, nei vietos, kurią kažkada namais vadinau. Dabar ten kiti žmonės gyvena. O aš pasiklydusi visur. Savo jausmuose, savo veiksmuose, savo kalbose. Bandau statyti pririotetus, bet ir vėl viskas išeina visai ne pagal planą. Ir atsibundu ketvirtą ryto glėbyje lietaus. o kažkada tai buvo viskas apie ką svajojau, rūkydama tavo balkone. Sako: “Tu per daug rūkai ir mąstai, per daug stipriai viską darai” ir atiduoda man savo chalatą, o pats išeina rūkyti nuogas. Ir bus taip, kaip norėsi Tu.
O šią vasarą gersime vyšninį alų. Ir galėsime dar daug kartų mane tuokti, o po to sudeginti ant laužo, kaip vyriausią raganą, kol Kernagis dainuos apie purpurinius vakarus, aplietus aviečių sultimis. Pagaunu save trumpoj laimės akimirkoj, kupiną noro likti jauna, bet elgtis taip subrendusiai. Taip juk nebūna. Nustojau ieškoti tobulybių, o jų ir nėra. Nustojau vaikytis tą sėkmę, kuri visai ne pas mane bėgo. Nustojau ieškoti tavyje savybių, kurių taip tikėjausi. Tiesiog pasilikau čia ir dabar. 
Ir liksim tiek, kiek norėsi Tu.
Ir niekas mūsų gyveniman neatėjo veltui. Visi savo laiku kžkam, kažkodėl buvom reikalingi. Kaip prekės prekybos centro lentynose, visi su savo galiojimo terminais. Vienų trumpesnis, kitų ilgesnis. Pabūnam tik tiek, kiek būtina ir tada nurašomi, kaip sąskaita - faktūra. Būna kartais sugrįžtam, bet….. terminas jau pasibaigęs. Ir būsiu tiek, kiek norėsi Tu.
Buvo daug melodramų ir vyrų daug, o kiek dar bus, baisu ir pagalvoti. Įsimylėjom senas dainas iš naujo, atradom naujas vietas, kurios mus masino. Kartais atrasdavom net vienas kitą iš pradžių, tik kartais… Na o ką įsimylėsim šį pavasarį? Ar jauti tą kažko pradžią? Dabar mano mažyčiam kambarėlyje pasenusios gatvės gale gyvena Ispanija, Italija, čia kartais užsuka ir Amerika ir net Rusija pripila čierka geros degtinės. Už nugaros naktis ir mano praeitis. Ir būsim ten, kur norėsi tu.
Rodyk draugams