Ir praėjo tiek laiko, kad sustojau skaičiuoti. Ir atėjo pavasaris, nepaklausęs, ar aš jau galiu, ar aš jau pasiruošus. Tu pravažiuoji pro mano stotelę, nemirkteli, nelinkteli, nepamojuoji. Šalta. Ir tapom svetimi, tau nuvažiavus. Ir tai gerai. Galbūt, dabar iš tikrųjų gerai. Pamirštu akis, “grieką” nešiojančias…
Šeštadienį susitinkam jaukioj kavinukėj trise ir kalbam apie sudaužytas širdis, ir juokiamės iš savęs anksčiau, ir aš viena iš jūsų, su sudaužyta širdimi, juokiuosi iš mūsų. O po to laisvės aikštėj bandau iš naujo pamilti lietų, ir leidžiu jam mane vestis kur tik tai nori, kaip anksčiau, tik be jokios kibirkšties. Praeinam pro tavo namus ir apkabina mane tvirčiau, ir gal iš tikrųjų jis supranta daugiau negu pasako. Bet žiūriu į jo akis ir vis dar gražios, ir kartais pajuntu dar tą cinkelį. Ir suprantu, kad problemas jis traukia ne mažiau nei tu. Ir turbūt jau turėčiau bėgti, bet apsikabina kaip anksčiau, paglosto plaukus ir pabučiuoja į kaktą. Keista, kad anksčiau tai buvo be galo brangu. Keista, kad grįžtam taip paprastai, kaip išeinam.
Ir sutinku išgerti degtinės su apelsinų sultymis tarp jaunų mergaičių ir kvailų berniukų. Išeinam parūkyti ir mokau tas mergaites tiesų, kuriomis pati niekada nesivadovavau. Vaidinu “Teresa” čia esantiems vyrams. Garsiai kalbu. Juokiuosi dar garsiau. Ir tyliai viską smerkiu.
“-Bet tu ne tokia, tu gera. Visada buvai man gera.
- Nesu aš gera, aš visokia.”
Rodyk draugams