Labai gali būti, kad šitiek laiko miegojau. Ir pabudau tiktai šįryt su nuo pagyrių plyštančia galva. Ir į mano asjendą sugrįžo pavasaris, po keturių metų pavasario nebuvimo. Ir įkvėpiau aš, irgi po keturių metų pirmą kartą. Ir pradėjau kvėpuoti, nors pradžioj baisiai skaudėjo.
Pasirodo visą mūsų gatvė žino mus. Ir geriau jie už mus žino visus mūsų išėjimus ir sugrįžimus. O ji sėdi šalia. Ir dėlioja viską į savo vietas. Nupirko daug lentynų ir viską mano gyvenime sustatysi į savo vietas. Pasakys man, kada šįvakar man jau bus paskutinė čierkutė ir su kuo galiu išeiti parūkyti. Tai prasmė. O aš pasipuošiu nauja suknele ir postringausiu čia susirinkusiems vyrams apie stiprias moteris, kol jie šypsodamiesi užsimerkia prieš mano ir mūsų būsimas klaidas. Išsiverks ant mano peties, papasakos apie savo buvusias ir busimas, o aš niekada nebūsiu viena iš jų.
Šitą scenarijų aš žinau. Praeitis visada sugrįžta. Grįžta po laiko su naivia šypsena veide: “žiūrėk sugrįžau, juk manęs taip laukei, juk dėl manęs kažkurią liepą taip verkei”. Nebelaukiu, mielasis, nebenoriu, nereikia. Stovim balkone. Ir pasakoja man, koks jaunas ir kvailas buvo. Kad buvau jo geriausia klaida ir pati stipriausia baimė, kurios iki šiol įveikti negali. Kad prisimena gėdingiausias akimirkas su manimi ir kaip po to visas ėjo tik blogyn. Atsisėda ant kėdės, gailiai, žiūri į mane ir ilgai stebi, kaip kalbu su kitu, kol užmiega prie apvalaus stalo. Aš irgi viską prisimenu, bet, atleisk, man seniai neįdomu, aš jau nauja telenovelė.
Girdėjau, kad Tu dar gyveni. Kažkur rūkai mano miesto balkonuose. Gal užmiegi nebe vienas, bet vienas pabundi. Turbūt vis dar mėgsti alų ir krepšinį, ir grįžti sekmadienį vėlai vakare. Ir dar girdėjau, kad šį pavasarį nebeveiks tavo kerai.
Rodyk draugams