Norėjau būti truputį. Ir visada tik tiek. Niekada nepriklausyti, niekada netapti kažkieno ir kažkokia, ir tik viena koja stovėti Tavo namuose. O Tu tik žiūrėjai į mane ir šypsojaisi.
Ėmei dažus ir dažei mane kaip Tau patiko, nors piešti nemėgai. Viena mano pusė buvo kažkokia kitokia.
Susprogdinai visą dangų ir pabučiavai Naujųjų naktį. Ir bučiavai visus metus, be vienos dienos. Palikai mane ir šypsojaisi. Ir miestas, ir dienos, kurios atrodė tokios pažįstamos, tapo beprotiškai skaudžios.
Norėjau pabusti puse katurių ryto ir žinoti, kad mane apkabinosios Tavo rankos. Ir kad šiandien viskas gerai, juk taip buvo vakar? Norėjau žinoti, kada Tu grįši vakare ir kada išeisi ryte. Norėjau žinoti, kad rasiu Tave ten, kur palikau. Ir norėjau aš su Tavimi pamatyti jūrą ir išpildyti visus Tavo pažadus man.
Kažkaip keistai, čia viskas mums gavosi. “Kai Tave paliksiu…” - prdėdavau sakinį - ” Darysiu tai, ir ta, ir dar tai.” ir nerūpestingai nusikrizendavau. Kažkaip keistai, nes Tu mane palikai, ir dabar tu visa tai darai. Ir jjuokiesi Tu. Kažkaip keistai čia mums viskas gavosi, nes tavo meile buvau tikra.ir maniau, kad tai tu mane išmokysi mylėt. Nuryju kartų trauktinės gurkšnį. Ir nurysiu dar tiek kartų, kol pakaks drąsos paklausti, kas ir kaip? O Tu tik žiūrėsi į mane ir šypsosies. O atsimeni kai su tavim gulėjom ant menulio briaunos ir bučiavomės prie užgęsusios saulės?
“Po daug metų, kai taip ir neištekėsiu už tavęs. Kai būsim seniai pamiršę, kokia svari ta tikro jausmo vertė. Kai nustosim laimės ieškoti žmonėse, kai imsime laimę statyti patys. Vieni. Be kitų. Be pagalbos. Ar išsaugosi dalelę prisiminimo manęs? Tikiu, kad tada man to net nereikės, bet dabar tiesiog užtektų žinoti.”
