Tu mano auksinė žuvelė apvaliam inde, drumzlinam vandeny skęsti. Išpildai visus mano norus, bet aš noriu ir noriu dar. Ir sukasi mano gyvenimai ratais, su visom identiškom minom veidų, kurie buvo pernai, ir jei Ponas Dievas leis, bus kitamet. Kuomet savo tinklalapiuose kuždėsi mums į sielas: “tiesiog nepamiršk šypsotis”, sukeldama tylų dantų skausmą.
O įkyriai vaikiškas mano balsas, tai vis neprisimena kažkam paskambinti, kažkam parašyti. Aplankyti ir paskyti tą patį banaliausią ir reikalingiausią pasaulyje “myliu”. O kažkas vis vien dar ištiesia ranką, kai lipu laptais ir privažiuoja prie pat durų. Tad pažadu, jei dar po šimtą, Tave prisiminti.
Ir lieka tik - eik į priekį, nesidairyk. Vos grįžus namo gali ilgėtis jo namų, pamiršdama, kaip neseniai tai buvo pati svetimiausia vieta tavo pasaulyje. Gali nebeužmigti be jo rankų, nors kadaise jis negalėjo miegot be Tavųjų. Gali rašyti tuos savo laiškus pavasariais, kurių, mieloji, tiesą sakant, niekas nemėgo skaityti. Ant savo naujo mėlyno sijono, kaip surūkai pakelį cigarečių apie jį, bet lieki amžinai jauna. Ir kaip tikiesi, kad jūsų jausmai vienas kitam visada bus vienodi, kad ir kokie jie bebūtų. Kaip pačios užsiauginom meilę, o jin nukirto mums sparnus. Kaip keistam, išgalvotam pasauly aš mylėsiu Tave amžinai.
Ir nakties tamsą, švelniai geria veidrodinės akys Tavo. O jos vis vien svajoja, kad pas jas atoja princai…
