Kadais iki laimės netrūko beveik nieko, trupučio braškių, laisvės ir bemiegių liepų. Dabar trūksta tiek daug. Dabar nuolat sėdim ant slenksčių ąžuolinių nugarom susirėmę. O kartais laimė vejasi pati mane, o aš bėgu kiek kojos neša tolyn. Neatrašau, neatsiliepiu, slepiuosi ir apsiverkiu, be priežasties, sėdėdama jo automobilyje. Sutrinka ir bando paglostyt, o aš gūžiuosi: “dar neišmokau būti laiminga, per daug myliu savo skausmą”. Ir kaskart susipakuoju jį į seną lagaminą ir tampausi iš paskos į kiekvieną naują savo meilės istoriją. Vėl ir vėl.
Ilgainiui pamilau save. Va va tokia, per daug rūkančią, geriančią energetinius gėrimus, nevalgančią, nemiegančią, nei verkiančią, nei besišypasančią. Ir nebenorėjau sugrįžti. Bet atėjo vasara, o kai kurie niekada neišėjo. Ir liko šalia, kai kritau į visas savo duobes ar garsiai šokau ant pjedestalo. Jie liko stovėti kažkur atokiau, retkarčiais karčiai nutylėdami, retkarčiais paplodami, bet niekada neišėjo. Kartais būdavau per maža dalinti laimę visiems, kurie manęs jos prašė. Kartais manęs pasidarydavo per daug tam vieninteliam, kuriam tą laimę dalinti norėjau.
Liepų berniukas siūlo viską mesti ir pabėgti į kažkur. Tu siūlai pradėti viską nuo pradžių ir sugrįžti. Na, o aš labiau už viską pasaulyje dabar noriu likti čia ir dabar, tokia laisva kaip vasara ir neapsiraizgiusi lipniom meilės virvėm. Neturima, bet nepamirštama.
Image may be NSFW.
Clik here to view.
Pažadu kiekvieną rytą atsikelti anksčiau už Tave ir lenkti tave keliais žingsniais į priekį. O gal likti laukti rudens su Tavimi, kaip išsigelbėjimo, kurio mes verti, net jei verti ir nesam. Kaip antro šanso sau, net jei nieko ir nekeisim. Užmerkti tavo neblaivias akis ir papasakoti, kad užaugom didesni nei iš tiesų užaugom. Gražiai pameluoti, kad meilė pas mus buitimi niekada nepavirto. O visos mano nuodėmės, tai tik juodos avelės, kurias seguosi į suveltus plaukus, prieš svetimus vyrus.
Rodyk draugams