Mes prisimenam visus, kurie išvažiavo, nors norėjo likti. Ir tuos, kurie liko, nors turėjo važiuoti kartu. Ir lyginam dūmų skonį, o iš tiesų, ar gali būti, kad kiekviename balkone jis buvo kitoks? Kaip ir Tavo kava buvo kažkada pati skaniausia.
Aš grįžtu trumpam į Tavo kambarį. Pasisvečiuoti ir išeiti. Gražūs Tavo tapetai ir čia visada žydi orchidėjos. Šį rudenį mes, arba labai sumaniai žaidžiam slėpynių, arba kažkaip labai idiotiškai vis prasilenkiam. Ir vis vaikštom vakarais po vieną. Visada po vieną. Sena prancūziška daina pažadina naujus jausmus ir visgi gyvenam. Geriam arbatas kaip praeitą rudenį. Apsimainom megztiniais. Dovanojam striukes. Ateina ir praeina gimtadieniai, kažkada buvę skaudus. O Tu esi ir būsi. Ta, kuri visada žino tiesą. Tiesa?
O aš visgi nedaug išmanau apie meilę. Žvelgiu kaip jis šypsosi žiūrėdamas į besišypsančius žmones, ir aš šypsausi. Juokiuosi, kad mylės laumę, žaliais plaukais ir pranašauju, kaip sunkius vakarus užmuš taurele degtinės. Ir nieko čia blogo - sako - jei apie ateitį dar negalvojam. Saliut ir gražiai mes deram nuotraukose kartu. Ten aš miela mergaitė, o jis gražus paklydėlis. Kai išeinu, vis dar dainuoju ispaniškai apie vyrus, kurie niekada manęs nemylėjo. Nes meilė gali būti kokia tik nori, tik ne standartiška.
Prieš miegą karčiuose dūmuose skandinam plastikinius jausmus. Ir visos mūsų meilės, kai pagalvoji, numiršta kažkaip perdaug paprastai, nerodo filmai ir knygos nerašo.
O mano ruduo šiais metais gyvena (tarkim) Paryžiuj.
Truputį toliau nuo mūsų.
Nuo pramiegotų savaitgalio rytų… Ne savo kambary.
Ir aš Tau apie jį pamiršiu papasakoti. Ir Tu pamirši mano balsą.