Dar ir šiandien grįžtam tik vėlai vakare, tik jau ne visada besijuokiantis. Ne visada į savo namus. Pagirios nesaldžios ir aš išvažiuoju net nepasidažius į kitokius savo miestus. Tik šiandien meilė kvepia čia šiek tiek kitaip. Ne mokykos suolais. Ne senom kavinukėm ir ne plačiom iškabom. Tik šiandien šalia manęs ir vėl kiti žmonės ir galiu tik spėti, ar ilgam.
O Tu tildai visus aplinkui ir, žinai, mes kažkodėl tylim. Kalbi Tu vienas. Aš nežinau, kodėl Tau tai taip patinka, ko gero, ir likom nepažįstamieji. Bet jei prisislinktum arčiau ir manęs paklaustum, aš Tau atsakyčiau, kad tokių žmonių nemėgstu. Kad niekada nemėgau ir jau labai seniai sau pažadėjau neatrasti jiems vietos savo juodai baltam pasaulėly. Ko gero, tada Tu manęs paklaustum, kodėl šįvakar glostau Tau galvą ir bučiuoju į kaktą, kodėl aš abejoju dėl visko ką darau.
Niekada Tau nepasakiau, kad nesi, mielasis, pats gražiausias. Ir Tu man niekada nepasakei, kad nesu pati nuostabiausia, o gal visgi vertėjo. Tiek nesusipratimų šiandien butumėm išvegę. Kai sėdim balkone ir klausi apie ką mąstau, aš neišdrįstu pasakyti, kad bijau priprasti ir pasiilgti, o kartais Tavęs bijau. Kad aš kitokia nei Tu ir gyvenu šiek tiek kitaip nei Tu manai.
Mano kraujagyslėm teka žvaigždės, o Tu rašai, kad gerai sekasi gyventi ir kad nubundi nubučiuotomis lūpomis.
Padedi ranką ant rankos, mėtai sruogą plaukų nuo vieno skruosto prie kito.
O aš nebeturiu ką Tau pasakyti.
Nepasilieki ilgai. Išgeri kavą ir atsisveikini, o mano puodukas kaip pilnas, taip pilnas.
Ir maišausi kol iš raudono ir mėlyno tampu violetine dangaus pašvaiste.
Rodyk draugams