Norėčiau Tau šįryt padainuoti. Apie tai, kaip atėjo žiema ir nudažė baltai tuos skruostus, kurie ne vietoje ir ne laiku, ir gal per dažnai išrausdavo. Norėčiau Tau bent žinutę parašyti. Bet Tu dar miegi, o aš grįžtu namo.
Šiandien kažkam baigėsi laukimas. Kažkam dar viena dieta ir kažkas, pagaliau, sau atsipjaus didžiausią torto gabalėlį be jokios progos. Kažkam baigėsi gėlių sezonas. Kažkam prasidėjo pukuoti vakarai prie židinio. Atleisk, kad aš šiandien nežinau, kas baigėsi Tau. Bet man niekas nei prasidėjo, nei baigėsi.
Na, sako, kad mūsų gatvė ir šią žiemą bus slidžiausia mieste. Važinėsi senu scenic’u , o aš autobusais. Įbrindus stotelėj į balą greitai išlipsiu, nusišypsosiu ir pamiršiu. Sako, kad man labiau nei bet kurią kitą žiemą reikės storų megztinių ir vilnonių kepurių ir gal kirpsiu plaukus.
Gali būti, kad meilė žmonės daro geresnius tik tai filmuose. Pasisodini ant kelių ir išbučiuoji visą, nuo kaktos iki pirštų galiukų ir aš imu tikėti, kad viskas, kas buvo iki Tavęs, nebuvo meilė.
O kartais sukeli skandalą dėl išlieto puodelio vandens ir aš tvirtai suspaudus lūpas imu Tavęs nekęsti. Ir visą naktį kuriu planus, kaip nuo Tavęs kada nors pabėgsiu. Ir pati patikiu tuo, kuo netiki niekas aplinkui. O žmonės man šypsosi: “dabar gyveni laimingiausius savo metus”. Ir pasakyčiau aš jiems, kad mano laimės pusę visdar sudaro kita pusė skausmo. Bet, ko gero, jie tai puikiai žino.
O gal tai ir daro mus geresnius?